Shayari Bazar

Čia reikia pridurti, jog klaidinga vadinti savižudžiais tik tuos žmones, kurie iš tikrųjų nusižudo. Tarp pastarųjų yra netgi daug tokių, kurie savižudžiais tampa, taip sakant, atsitiktinai, polinkio į savižudybę jie gali ir neturėti. Tarp žmonių, nepasižyminčių ryškia asmenybe, ryškiu likimu, tarp eilinių ir bandos žmonių pasitaiko tokių, kurie nusižudo, bet pagal visą savo charakterį anaiptol nepriklauso savižudžių tipui, kai tuo tarpu vėlgi daugelis, galbūt dauguma iš tų, kurie pagal savo esybę priklauso savižudžiams,— iš tikrųjų niekada nepakelia prieš save rankos. Savižudis — o Haris toks buvo — nebūtinai turi gyventi, ypač glaudžiai susijęs su mirtimi — taip galima gyventi ir nebūnant savižudžiu. Bet savižudžiui būdinga tai, kad jis savąjį „aš",— nesvarbu, teisėtai ar neteisėtai,— junta tarsi ypač pavojingą, nepatikimą ir nesaugų gamtos daigą, kad pats sau jis atrodo toks begaliniai nesaugus ir paliktas pavojui, tarsi stovėtų ant siaurutėlės uolos viršūnės, kur tereikia mažiausio išorinio stumtelėjimo arba menkiausio vidinio silpnumo, kad nukristų į tuštumą. Šio tipo žmonių likimui būdinga tai, kad savižudybė jiems yra visų tikėtiniausią mirties rūšis, bent jau jų pačių supratimu. Šią nuotaiką, kuri beveik visada pastebima dar ankstyvoje jaunystėje ir lydi šiuos žmones visą gyvenimą, sukelia ne kažkokia ypatingai silpna gyvybinė jėga, atvirkščiai, tarp „savižudžių" pasitaiko nepaprastai atkaklių, godžių ir drąsių natūrų. Bet lygiai taip pat, kaip yra žmonių, kurie, nors truputį sunegalavę, karščiuoja, taip ir šie žmonės, kuriuos vadiname „savižudžiais" ir kurie visuomet labai jausmingi ir jautrūs, nuo menkiausio sukrėtimo linkę intensyviai pasiduoti savižudybės minčiai.